Šis sezonas "Juventus" tapo nauja pradžia. Panašu, kad geriausias visų laikų Italijos klubas pagaliau grįžta į futbolo elitą. Jau dabar matome klubo valdybos darbo vaisius - naujas ir švytintis stadionas, puikiai sustyguota Antonio Contes komanda ir svarbiausia - pirma vieta Italijos čempionate.
"Juventus" puikiai sekasi, tačiau klubo sirgaliai su dideliu liūdesiu laukia 2011-2012 m. sezono pabaigos. Neveltui, pasibaigus sezonui su "Juventus" atsisveikins klubo siela, širdis ir turbūt geriausias visų laikų "Senosios Senjoros" žaidėjas.
Turbūt dėl to Alessandro Del Piero šiam interviu pasirinko užsienio spaudą, o tiksliau Ispanijos "El Pais" dienraštį. Jo vaikystė, dievaičiai, liūdniausios, linksmiausios ir šlovingiausios gyvenimo akirmirkos jau šimtus kartų aprašytos Italijos dienraščiuose.
Juventus.lt pateikia atvirą, linksmą ir nuoširdų Alessandro Del Piero interviu.
***
Ar pameni, kada buvo padaryta ši nuotrauka?
Puikiai. Tada neturėjau nei vienerių metukų, o nuotrauka daryta už mano namo. Jau tuo metu galėjote pamatyti, kuo aš norėjau būti užaugęs.. Tai nuotrauka, kurią pamenu su labai šiltais prisiminimais. Be visa to, atsižvelgiant kokiais laikais gyvename dabar ir kokios technologijos buvo ankščiau, tokią nuotrauką tikrai smagu išsaugoti.
Ar turi išsaugojęs tą kamuolį, ar ką nors kitą iš tų laikų?
Kamuolių ne, bet esu išlaikęs visus plakatus, kuriuos turėjau savo kambaryje. Dar išsaugojau tris taures, kurias iškovojau žaisdamas „Petanca“ turnyruose. Pirmosios mano taurės buvo laimėtos ne futbole.
Tau patikdavo „Petanca“?
Taip, nes tai buvo individualus žaidimas ir buvo žaidžiamas paplūdymyje bei kitose atokiose vietose, o aš buvau drovus. Toks ir dabar esu, tik tada buvau toks drovus, kad šiuo užsiėmimu naudodavausi, kaip atsitraukimu nuo kitų vaikų.
Kokius plakatus turėjai?
"Juvės", Platini ir dainininkų, kurių aš klausiausi su savo broliu ir su kuriuo aš dalijausi savo kambariu. Mes klausėmės Michael Jackson, "Genesis", "U2" ir "Dire Straits".. Tai pat išsaugojau ypatingą dviratį, kuriuo važinėjo pusbrolis, vėliau brolis ir galų gale aš. Dabar jis mano motinos namuose. Labai džiaugiuosi jį išsaugojęs, nes tai dar vienas iš tų dviračių, kuris turi stabdžio pėdalą. Su juo važinėdavausi, tartum su motociklu.
Kaip nuo to laiko tu pasikeitei?
Dabar esu atsargesnis, labiau saugau save ir išmokau susidoroti su savo drovumu. Bet aš vis dar tos žemės sūnus (Veneto regiono aut. pastaba): Esu santūrus, atsipalaidavęs ir pragmatiškas.
Kada nors turėjai lipdukų albumą?
Neturėjau, kadangi tai buvo per brangu. Neturėjome pernelyg daug pinigų. Mama man nupirko keletą lipdukų ir juos užklijavau ant dviračio.
Tavo tėtis buvo elektrikas, mama valytoja. Kuo būtum buvęs tu, jeigu nebutumei pasirininkęs futbolininko kelio?
Neturėjau nė žalio supratimo. Pamenu kartą mokykloje turėjome išsirinkti profesijas, kurios mus labiausiai domino. Aš pasirinkau tris: tėčio elektriko profesiją, sunkvežimio vairuotojo, nes labai mėgau keliauti bei virtuvės šefo amatą, nes man patinka valgyti. Tikroji svajonė buvo tapti futbolininku, bet niekada jos neišreiškiau.
Kada Tave labiausiai užplūsta emocijos?
Neskaitant stebėjimo, kaip auga mano berniukai, emocijų man suteikia garbingi sportiniai poelgiai bei keletas filmų.
Koks paskutinysis sportinis poelgis Tave labiausiai sujaudino?
Sekiau pasaulio regbio čempionatą, tik negalėjau pasižiūrėti finalo, nes tuo metu treniravausi. Tačiau, man plaukai pasišiaušdavo nuo komandų atliekamų himnų ir pasiruošimo rungtynėmis.
Žiūri sportą per televiziją?
Žinoma, bet tik, kai galiu ir kada berniukai man leidžia... dėl „Tyrinėtojos Doros“ ir „Teletabių“...
Turbūt sūnūs praleidžia nemažai laiko prie televizijos, ar ne?
Dėl to problemų nėra, bet už mano pusvalandį prie televizijos reikia dėkoti jiems!
Kiek laiko praleisdavai gatvėse žaisdamas futbolą, kai dar buvai vaikas?
Tiek, kiek leisdavo namų darbai, kuriuos atlikdavau itin greitai. Italijos šiaurėje žiemos yra labai ilgos ir greitai sutemsta, todėl tėvai man neleisdavo naktinėti. Dažnai vienas pats žaisdavau su kamuoliu tiek gatvėse, tiek aikštėse, tiek namuose. Sutemus tėtis įvarydavo automobilį į garažą, kad atsirastų erdvės žaisti. Tuo tarpu vasarą atitrūkdavau nuo grandinės ir į namus parbėgdavau tik pavalgyti.
Kokių patarimų Tau yra davusi mama?
„Būk atsargūs, nepersistenk, nelakstyk...“ - aš visada jai atsakydavau: „Bet mama, ką aš tada darysiu jeigu nebegalėsiu bėgoti?“. Sulaukęs trylikos metų Padovoje visada turėdavau „pasigauti“ du traukinius, o ji man vis sakydavo, kad tokie dalykai žmogui pasitikėjimo pernelyg nesuteikia.
Kokie buvo Tavo pirmieji sportiniai futbolo bateliai?
„Adidas Littbarski“, kuriuos gavau savo gimtadienio proga. Buvau jais labai patenkintas.
Kieno autografų vaikystėje easte paprašęs?
Nemanau, kad galėjau save priversti tai padaryti... Buvau toks drovus! Jeigu atvirai, nežinau, ką su tuo autografu būčiau daręs. Beabejo, būčiau mėgavesis galimybe gauti savo dievaičių autografus, bet kas galėtų iš jų užsukti į tokį miestelį kaip San Vendemiano (Del Piero gimtasis miestelis, kuriame gyvena vos 10 tūkstančių gyventojų aut. pastaba)? Nei Juventus, nei Platini, nei „U2“ ar Bono.
Ar esi iš kurio nors trenerio sulaukęs priekaištų dėl dažno kamuolio žongliravimo?
Ne, aš turėjau nuostabius trenerius. Dar dabar prisimenu pirmuosius pagyrimus, lyg juos būčiau gavęs vakar. Turėjau keletą žalsvai melsvų šortų, kuriuos dėvėdau itin dažnai. Vieną dieną žaidžiau futbolo rungtynes už savo miestelio komandą ir mūsų treneris davė mums šiek tiek patarimų, kaip reikėtų valdyti kamuolį bei atlikti judesius, kurie galėtų suklaidinti oponentus. Privalėjau nesusimauti, nes treneris pasakė: „Gerai vyrukai, darykit viską tai pat, kaip tai daro jūsų komandos draugas dėvintis žalsvai mėlsvus šortus.“ Jis buvo pirmasis mano treneris, kuris žavėjosi manimi ir buvo vienas iš tų, kurie žinojo, kaip reikia palaikyti žaidėjus ir sukurti gerą komandinę dvasią.
Mazzola visada sakė, kad į žongliravimą su kamuoliu Italijoje žiūrima su kritika.
Man patinka matyti puikius judesius su kamuoliu, bet geram futbolo žaidėjui neužtenka vien mokėti daryti apgaulingus judesius, mušti įvarčius ar gintis. Svarbiau laiku priimti tinkamus sprendimus . O sunkiausia dalis yra mąstyti apie tai, ko komandai labiausiai reikia.
Dažnai tenka matyti Tavo pasiaukojantį žaidimą kovoje dėl kamuolio. Kaip Tau vis dar pavyksta mėgautis futbolu sulaukus 37 metų amžiaus?
Nesijaučiu esantis 37 metų. Aš vis dar jaučiu aistrą tam apskritam daiktui, kurį vadina kamuoliu. Kartais aikštėje tenka iš savęs išspausti maksimumą – pulti, gintis, kovoti ir svarbiausia nepasiduoti. Džiaugiuosi, kad visa tai turiu savyje.
Ką futbolas Tau suteikė?
Futbolas mane sukūrė. Dėka jo įgyvendinau savo svajones.
Kaip jautiesi sėdėdamas ant atsarginių žaidėjų suolelio?
Blogai. Dauguma suolelių yra tokie patys šalti, kaip ir aikštelės. Err, ne.. geriau ant jo nesėdėti, aš rimtai.
Tai tave erzina?
Pasiruoši žaisti ir nori žaisti, o kada to padaryti galimybės neturi, tada būni nelaimingas.
Tavo geriausias draugas iš futbolo pasaulio?
Di Livio.
Kuris įvartis Tau suteikė daugiausiai emocijų?
Turbūt tas, kurį pelniau per Italijos ir Vokietijos rungtynes 2006 m. Pasaulio čempionate arba 1996 m. Tokijuje.
Didžiausios emocijos užplūsta, kai laimi Pasaulio čempionatą?
Taip. Laimėjau šią taurę sulaukęs 32 metų ir po 14 metų trukusios karjeros. Triumfas Pasaulio čempionato yra tartum atlygis už visą sunkų darbą aikštėje. Tai suteikia labai daug džiaugsmo.
Prieš kurį gynėją tau buvo sunkiausia rungtyniauti?
Cannavaro, Nesta ir Thuramą. Prieš juos žaisdamas visąlaik susierzindavau dėl jų sugebėjimo atspėti sekantį priešininko veiksmą.
Kuris stadionas yra jus labiausiai sužavėjęs?
Širdis kužda, kad dėl visų ten prasiveržusių emocijų toks stadionas yra „Bernabéu“. Man suteiktos ovacijos (2007 m. Del Piero du kartus pasižymėjo rungtynėse prieš Madrido „Real“ ir keitimo metu stadionas A. Del Piero palydėjo gausiomis ovacijomis aut. pastaba) sukūrė tokį jausmą, lyg būčiau laimėjęs trofėjų. Taip pat „Old Trafford“, kuris jau metų metus yra futbolo tvirtovė, net neminiu „Glazgo“ ir „Anfield“ stadionų atmosferos. Man pašiurpsta oda vien prisiminus tai.
Kada paskutinį kartą verkei?
Neverkiau netgi tada, kai numirė mano tėtis, todėl jaučiausi, kaip kvailys. Labai norėčiau, kad jis būtų čia ir galėčiau jam padėkoti už visa tai, ką jis man suteikė.
1993 m. birželį pasirašei kontraktą su „Juventus“, kaip jauteisi pirmą kartą įžengęs į klubo štabą?
Nuostabiai. Tai įvyko nedideliame kambaryje, kuris buvo didelių rūmų dalis, kurie atrodė, kaip pilis. Man atvykusiam iš miestelio viskas atrodė labai nauja.
Kada išgyvenai pačius sunkiausius laikus?
Tokie buvo mano pirmieji metai Padovoje. Buvau mažas ir toli nuo savo tėvų, sunkiai prisitaikiau. Teko gyventi pastate, kuriame buvo tik lovos.
Lippi, Capello, Trapattoni ar Ancelotti turėjo didžiausią įtaką tavo karjerai?
Veikiausiai Lippi, kadangi jis mane treniravo ilgiausiai ir su juo laimėjau viską. Su Lippi dirbdamas jaučiau daug laisvės.
Kai atvykai į „Juventus“, klube jau rungyniavo tokie žaidėjai kaip Vialli, Ravanelli ar Baggio. Kokių patarimų iš jų susilaukei?
Nuo jų laikiausi atokiai ir viską mačiau tik pro mažo vaiko akis. Jeigu kas nors nutikdavo, tuomet tik stebėdavau. Būdamas nuošaly išmokau labai daug.
Kokie žaidėjai buvo Inzaghi, Vieri ir Trezeguet?
Inzaghi visada buvo pastebimas, net jei kartais tokiu ir nenorėdavo būti. Jis apsisuka, kamuolys atskrieja ir.. bum! Kamuolys tinkle. Vieri buvo jėgos žaidėjas, o Trezeguet turėjų gražų ir tikslų smūgį. Kartais jis atrodydavo nekoordinuotas, bet jis turėjo neįtikėtiną smūgį.
Zlatanas Ibrahimovičius sakė, kad kartą vos nesusimušė su Josepu Guardiola. Kokia asmenybė jis buvo „Juventus“ klube?
Jis ir čia su kažkuo vos nesusimušė.
Su Tavimi?
Ne! Būčiau jį „iškirtęs“. Zlatanas daugiausiai laiko būdavo ramus, bet labai reiklus tiek iš savęs, tiek iš komandos draugų.
Tu perėmei Roberto Baggio 10 numeriu pažymėtus marškinėlius, ar tai geriausias žaidėjas su kuriuo Tau yra tekę žaisti?
Taip, dar šalia Zidano ir Jugovičiaus. Bet Zizou ir Baggio kamuolio valdymo technika buvo nereali.
Kur norėtumei pabaigti savo karjerą?
Tai vienas iš tų klausimų, kurių aš nemėgstu atsakinėti. Nenoriu jokio šurmulio, kas bus tas bus.
Iki kokio amžiaus ketini rungtyniauti?
Iki keturiasdešimties.
Kada savo karjeroje susidūrėte su didžiausiais pokyčiais?
Didžiausių pokyčių į mano karjerą įnešė 1998 m. lapkričio 8 d. kai iš rikiuotės iškritau visiems metams ir keturis mėnesius privalėjau vaikščioti su ramentais. Išgyvenau daug permainų ir tapau kitu žmogumi. Prieš tai aš buvau stiprus, greitas, techniškas, bet priklausomas nuo instinktų. Po traumos aš surimtėjau ir pradėjau protingiau žaisti.
Kaip jauteisi stovėdamas priešais teisėją girdėdamas kaltinimus dėl dopingo?
Buvau piktas ir netikintis tuo kas įvyko. Tai buvo toks teismas, kuris neturėjo jokio pagrindo ir tai buvo įrodyta. Man futbolas yra sąžiningas žaidimas 11 prieš 11 ant žaliosios vejos.
Ar ko nors gailiesi?
Ne, bet norėčiau peržaisti keletą rungtynių su tuo mentalitetu, kurį turiu dabar. Esu labai laimingas dėl to, kas su manimi nutiko.
Povilas Milaševičius • www.juventus.lt
